Tai psichologinė knyga, mokanti, kaip žmogus gali padėti pats sau. Padėti būti laimingu. O pasirodo, kad tai nėra įgimtas dalykas – esi laimės kūdikis arba ne. Nes laimės reikia mokytis.

Tai konkreti ir praktiška knyga, kur aprašomos įvairios technikos, padedančios tapti kitokiu, kitaip žvelgti į supančią aplinką ir į pasaulį. O tai pasirodo visai nesudėtinga – pavyzdžiui – labai daug lemia mūsų laikysena. Ir iš tikrųjų, pagalvojau, kai eini aukštai iškelta galva, žiūri aukštyn į medžių viršūnes, dangų, pasikeičia ir nuotaika. Platybės suteikia laimės pojūtį. Pabandykit.

Kai kurie dalykai buvo žinomi ir praktikuojami, o kai ką atradau visiškai naujo, bet veiksmingo, padedančio atsikratyti nemalonios būsenos, įvykių šešėlio ir neigiamų emocijų.

Turiu pripažinti, kad nemažai žmonių yra nusiteikę, kad jie niekada nebus laimingi, juos visada persekios nelaimės. O juk toks mąstymas užprogramuoja žmogų nemalonumams, tampi irzlus, nedraugiškas ir piktas. Visi pradeda Tavęs šalintis, nusisuka, o kai lieki vienas dar kartą pripažįsti – gimiau po nelaiminga žvaigžde. Skaityti toliau »

Kadangi anglo sakinys apie orus yra paslėptas pasisveikinimas, į jį būtina ne tik atsakyti. Atsakymas turi būti pritarimas. Žmogus sako jums: „Šalta, ar ne?“ Jūs atsakote: „Mmm, labai šalta“, nors galbūt esat suprakaitavęs. Nesutikti – rimtas etiketo pažeidimas.
Anglijoje etiketas, mandagumas svarbiau nei logika. Juk į „Laba diena“ niekas neatsako: „Ne, ne laba diena.“

Tikriausiai nėra nė vieno, kuris nežinotų Algimanto Čekuolio ir nebūtų matęs jo laidų, tai štai ketvirtoji jo knyga yra dar vienas puikus publicistikos rinkinys. Per televiziją aklai kiekvienos laidos nežvejoju, jei įsijungiu ir rodo – visuomet pažiūriu, taigi kai kurios idėjos, surašytos knygoje, jau buvo girdėtos, bet tai anaiptol nesumažino įdomumo – kaip negalima palyginti romano ir pagal jį pastatyto filmo, taip ir čia – popieriuje surašytos mintys visai kitaip atrodo, leidžia labiau į jas įsigilinti, stabtelti, pamąstyti, atkreipti dėmesį. Skaityti toliau »

1984-ieji, Josefas  Fritzlas  paprašo dukters Elizabetos pagalbos rūsyje. Durys buvo paskutinė detalė, reikalinga kameros užbaigimui. Kai viskas buvo sumontuota, Elizabeta ant veido pajuto eterio prisigėrusį rankšluostį. Kai ji prarado sąmonę, tėvas įstūmė ją į kamerą ir užtrenkė duris iš kitos pusės. Praėjus mėnesiui po Elizabetos dingimo, tėvas pristato policijai laišką, kuriame ji teigia neva pavargo nuo gyvenimo su savo šeima, paprašė jos neieškoti arba ji paliks šalį. Taip prasidėjo ilgi Elizabetos įkalinimo metai. 24 nelaisvės metai. Kas tris dienas ją aplankydavo tėvas, atnešdavo maisto, kitų reikalingų daiktų ir prievartaudavo savo dukrą prieš jos valią. Per šį laikotarpį Elizabeta pagimdė septynis vaikus. Vienas mirė vos gimęs, trys gyveno kartu su mama rūsyje, likusius tris augino jų tėvas/senelis. Socialiniams darbuotojams paaiškinęs, kad šie vaikai tiesiog atsirado ant jo namų slenksčio ir jis pasiryžęs juos užauginti. 2008 metais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, visa tiesa išaiškėja. Kai Elizabeta buvo išlaisvinta, vyriausiai jos dukrai buvo 19 metų. Josefas, teismo sprendimu, įkalinamas iki gyvos galvos. Skaityti toliau »

J. Picoult galima mėgti, galima nemėgti. Galima ją vadinti dar viena bandelių (knygų) kepėja, rašančia popsines knygas. Bet paneigti jos talento parašyti įdomią, įtraukiančią ir  kontraversišką knygą, tikrai negalime. Man ji visada asocijuosis su pirma knyga, kurią skaitydama apsiverkiau. Tai buvo „Mano sesers globėja“.

„Paprasta tiesa“ – jau trylikta knyga, išleista lietuviškai. Skaitydama jos knygas visada prisimenu savo kurso draugę, didelę J. Picoult gerbėją. Kartą bendrakursė yra pasakiusi, kad nesvarbu, kokias knygas rašys J. Picoult, vis tiek ji skaitys visas šios autorės knygas.

Ar žinote, kas tokie yra amišai? Kuo jie tiki ir kaip rengiasi? Aš šį žodį išgirdau pirmą kartą. Tik vėliau, kai plačiau jais pasidomėjau, pažiūrėjau nuotraukas, supratau, jog žinojau esant tokią bendruomenę, tik, kad jie vadinami amišais man buvo naujiena. Tai visgi, kas gi tie amišai? Tai anabaptistų krikščionių bendruomenė, gyvenanti pagal griežtas taisykles ir paraidžiui interpretuojanti Bibliją. Gyvena gana izoliuotai, bendruomenėje nėra smurto, stengiasi nenaudoti įvairių elektrinių prietaisų (jeigu tai nėra labai būtina), nesivažinėja mašinomis, rengiasi kukliai. Jie nemoka mokesčių valstybei, atsisako tarnauti kariuomenėje ir mokosi aštuonmetėse mokyklose. Tiesa, vesti jiems privaloma. Skaityti toliau »

Kartais knygos į rankas patenka netinkamu laiku, arba ne tam skaitytojui, arba iš knygos tikimasi ne to, ką randi beskaitant. Tikriausiai todėl kai kurios knygos nuvilia.

Taip atsitiko su Audronės Urbonaitės knyga „Cukruota žuvis“.

Šią knygą įsigeidžiau perskaityti, vos tik apie ją išgirdusi. Bet kai jos ėmiausi, nusivyliau. Tai buvo visiškai ne mano knyga.

Nedrįsčiau sakyti, kad ji – visiškai netikusi. Galbūt kitam skaitytojui, o veikiau skaitytojai, ji paliks neišdildomą įspūdį, betgi man ji skaitėsi sunkiai.

Nors ir nedidelė, niekaip nepriartėdavau prie pabaigos. Manęs ji tiesiog nekabino.  Skaityti toliau »

Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad pagaliau baigiau skaityti šią knygą! Jūs net neįsivaizduojat, kaip man palengvėjo… Gerai, kad gavau šią knygą iš Alma litteros – antraip būtų gaila išmestų pinigų.

Tai knyga apie globalizaciją. Kaip sakoma anotacijoje, ji įsiveržia į penkiasdešimtmetės herojės Sniečkės gyvenimą: sūnus jau nuo penkiolikos metų mokosi užsienyje ir štai – atsiranda jo duktė kinė… Mergaitė netikėtai pradingsta, o vedama pareigos jausmo Sniečkė pradeda jos ieškoti – iš pradžių Vilniuje, vėliau ir Kinijoje. Skaityti toliau »

Šioje knygoje pateiktos 59 temos, kurios yra pačios įvairiausios: nuo istorinių faktų, karų ir politikos, Anglijos iki neką mažiau įdomių temų kaip meilė, vyrų ir moterų supanašėjimas, jaunimo pokyčiai.

Prisipažinsiu, pirmąjį skyrių skaityti man buvo sunku ir nuobodu. Žinau, kad tai, kas jame rašoma, žinoti naudinga, bet visgi atominės bombos ir Žalgirio niuansai manęs nė kiek nedomina. Tad pabaigusi šį skyrių lengviau atsipūčiau. Tuo labiau kad, jei ankstesnėje knygoje ,,Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ man buvo per daug politikos, tai šioje jos buvo ne tiek ir daug. Man, politikos nemėgėjai, tai yra didelis pliusas. Skaityti toliau »

Prisimenu, minėjau, kad fantasy knygų apie paauglius neskaitysiu. Tačiau apie šią knygą dar prieš tai skaičiau nemažai gerų atsiliepimų, tad nutariau surizikuoti. Bet… Nesakau, kad visai neįtraukė, bet ir ypatingo įspūdžio nepaliko.

Klerė – paprasta paauglė – kartu su savo draugu Saimonu eina į klubą, kur mergina tampa žmogžudystės, tiksliau demonžudystės, liudininke. Taip ji susipažįsta su Izabele, jos broliu Aleku ir gražuoliu Džeiku. Jie – prieblandos medžiotojai, besikaunantys su iš kitų pasaulių ateinančiais demonais, vampyrais, vilkatais, elfais ir kitomis požeminėmis būtybėmis. Tik jų niekas, išskyrus Klerę, nemato… Na, bent jau iš pradžių. Skaityti toliau »

Tie, kurie neseniai skaitė amerikiečių rašytojos Sandros Brown romaną „Lūžio taškas“, nesunkiai prisimins vieną šio trilerio veikėjų, privatų detektyvą Dodžą Hanlį. Taip, tą patį, kuris dirbo vienoje gynybos advokato kontoroje ir visais įmanomais bei neįmanomais būdais teikdavo vertingą informaciją savo sumaniam darbdaviui Derekui Mičeliui. Dažnai toks žinių rinkimas buvo nelegalus, su kriminaliniu kvapeliu ir aiškiai kirtosi su galiojančiais vietos įstatymais. Turbūt visi puikiai įsiminė, kad į visus darbdavio priekaištus ir kaltinimus dėl tokios neteisėtos veiklos pastarasis atšaudavo trumpa, bet veiksminga fraze: „Paduok mane į teismą!“ Toks švarcnegeriškas „I‘ll be back“ variantas pasąmonėje nevalingai įtvirtino herojiško personažo paveikslą, visu gražumu iškylantį prieš skaitytojų akis, vien tik paminėjus šią garsiąją frazę. „Lūžio taške“ tai buvo antraeilis personažas, šmėstelėjęs vos viename kitame epizode, tačiau romane „Ypatinga klientė“ visas autorės dėmesys sukoncentruotas beveik tik į vieną – Dodžo Hanlio paveikslą. Pasirodo, minėtame romane tai buvo pats mėgstamiausias Sandros Brown personažas. Autorė apgailestavo, kad dėl pirminio „Lūžio taško“ sumanymo negalėjo pilniau ir įtaigiau pavaizduoti šio prieštaringai vertinamo veikėjo, tad sumaniusi parašyti „Ypatingą klientę“, pagrindiniam vaidmeniui pasirinko nepaklūstantį jokioms taisyklėms privatų detektyvą Dodžą Hanlį. Ne veltui romano pabaigoje autorė tarsi gyvam žmogui dėkoja išgalvotam veikėjui Dodžui Hanliui, kuris buvo „toks tvirtas ir atkaklus, kad apsigyveno mano širdyje ir įkvėpė parašyti dar vieną romaną“. Taigi ponios ir ponai: Dodžas Hanlis grįžta. Grįžta, kad kai kam „išspardytų subinę“ ir susigrąžintų tai, ką buvo praradęs prieš ilgus trisdešimt metų. Skaityti toliau »

Man ši knyga – viena nuostabiausių istorijų apie Meilės galią ir Gamtos stebuklą. Papasakota taip poetiškai ir jausmingai, kad jaučiausi tarsi skaityčiau ne romaną, o meilės lyrikos chrestomatiją. Turinys gana paprastas: susvetimėjusių londoniečių šeima atsikelia į kaimą. Prieš daug metų šioje vietoje Žanas Polis išgyveno nuostabią meilę ir dabar grįžo į sodybą prikelti mirusio sodo. Paslaptingasis sodininkas atskleidžia gamtos grožį, meilės galią ir išgydo surambėjusias naujųjų sodybos gyventojų širdis, pažadina jų sielas. Tik nereikia apsigauti: ši paprasta istorija slepia tiek daug rimtų, skaudžių ir prasmingų temų, jog man norisi ne pasakoti ne turinį, o pasidalyti savo įžvalgomis. Skaityti toliau »