Tai knyga apie nusikaltimą, apie vaiko psichologiją, apie žmogaus sugebėjimą prisitaikyti, apie mamos ir vaiko ryšį, o jei reikėtų pasakyti vienu žodžiu, tai sakyčiau, kad tai knyga apie Mamą.

Man labai patiko, kad knyga rašoma vaiko lūpomis. Ačiū autorei, kad leido knygai nebūti žiauria, nors tema tokia, kad tikrai galėjo. Nusikaltimu autorė nesimėgauja, nusikaltimas tik sukuria tokią situaciją, kad viskas atrodo kitoje šviesoje ir atskleidžia mums keletą svarbių dalykų.

Pasakojimai, parašyti iš vaiko pozicijos, turi tam tikrą atspalvį: įvykius ir faktus mes sužinome tarsi iš šalies, bet ne prikišamai tiesiogiai, aptinkame netyčia, kažkur tarp vaiko nerūpestingų apmąstymų ir pastebėjimų, o tai mums padaro dar didesnį įspūdį.

Penkiamečio vaiko mąstymas – naivus, tiesioginis, paremtas visai kita logika, greitai peršokantis nuo vienos temos prie kitos, paliekantis mus sustingusius prie ką tik sužinotos naujienos, o vaikas jau visai kitur, linksmas ir nerūpestingas, keliauja nuo minties prie minties, reikalauja mūsų dėmesio, veda tolyn per pasakojimą. Taip mes keliaujame per šią istoriją, po truputį susipažįstame su veikėjų Kasdienybe, pamatome, kaip sukasi dviejų žmonių Gyvenimai, jaukiai ir įdomiai, Diena slenka po Dienos. Vaikiškos lūpos pasakoja istoriją, o iš siaubo ima šiauštis plaukai, kai suvoki, kas iš tikrųjų vyksta. Autorė sąmoningai šiek tiek uždelsia toje kasdienybėje, kol apima besisukančios rate voverės jausmas, kad pajustum, kaip apima beviltiškumas ir tuomet pradedi suprasti, kaip jaučiasi šitoje jaukioje kasdienybėje mama. Ir apima begalinė pagarba jai, nes vaikas joje jaučiasi labai gerai, ir, svarbiausia, saugiai.

Knyga puiki, joje daug vietos apmąstymams, kiek vaikams iš tikrųjų reikia ir kiek užtenka, kiek dėmesio ir laiko, kiek daiktų ir materialių dalykų, koks beribis yra ryšys tarp vaiko ir tėvų, kiek gali meilė. Buvo labai įdomu skaityti ir, jau užvertus knygą, sunku  negalvoti apie šią istoriją.

AUTORĖ: Giedrė Petrauskienė

REKOMENDUOJAME: